Spirdulio užrašinė

Visų pirma nederėtų apsigauti tikintis, kad Žalgiris iš Brazilijos atsiveš 10 Ronaldinho lygio futbolininkų. Fc Vilniaus patirtis rodo, kad tik labai retas žaidėjas iš Brazilijos n-tųjų lygų būtų išskirtinio lygio futbolininku net Lietuvoje. Vien egzotika ir legionieriais, perpildžiusiais komandą, retas klubas būtų gyvas. Ir NET jei klubui pavyktų susirasti pajėgių legionierių (kalbu apie bent jau R. Ledesmos lygio žaidėjus), sudėties pokytis iššauktų krūvą kitų problemų.

Pagaliau sulaukėme to laiko, kai į Žalgirio sudėtį pradeda belstis pirmieji jo futbolo akademijos vaisiai. Būtina nepamiršti, kad jaunimo ugdymas taip pat yra kompleksinis dalykas: jis yra integralia bet kokio klubo modelio dalimi, ilgalaikės klubo strategijos pamatu, aistruolių pritraukimo ir ilgalaikių gerbėjų (vartotojų) sukūrimo būdu. Būtina suvokti savo užauginto žaidėjo svarbą: jei Jankauskas ir Šemberas pirmus profesionalo žingsnius žengė tavo klube, tai klubo vardas visada minimas prie tokių iškilių žaidėjų. Legionierių banda iki minimumo apribotų galimybes Žalgiryje išvysti daugiau jaunimo, kurį jis pats būtų užsiauginęs.

Žiūrovas visada mieliau identifikuoja save su vietiniu futbolininku. Pridėkime mano minėtą jaunimo faktorių, kai komandos gerbėjas gali pamatyti profesionalaus futbolininko karjeros pirmuosius žingsnius, o jau jam žaidžiant Lietuvos rinktinėje su pasididžiavimu sakyti, kad „mačiau jį kai dar tik pradėjo žaist mano palaikome klube“. Tai neįkainojama. Kitas faktorius, tai būtent į stadionus ateinantys aistruoliai, kurie, nuoširdžiai tariant, neturės jokio intereso stebėti Žalgirio, jei jis pasuks legionierių keliu. Taip, greičiausiai nėra jokios abejonės, kad Lietuvoje bus ne sunkiau, nei šiais metais, tačiau pakitęs klubo modelis žada absoliučią koncentraciją į eurotaures. Šitaip visiškai sumenkinamas vietinis čempionatas, į kurį eiti paprastam vartotojui gali pasidaryti net atgrasu (jei klubui rūpi tik Europa ir dėl jos jis pasiryžęs nubraukti bet kokį įdirbį, vietinis čempionatas tampa antraeiliu klubo reikalu. Toks požiūris negalėtų patikti jokiam stadiono lankytojui, jau dabar vaikštančiam į stadioną).

Futbolas yra verslas. Milžiniškos svarbos gairės šiame versle: nuolatiniai vartotojai ir dėl jų dėmesio konkuruojantys reklamos užsakymai. Kokį vartotoją kuria Žalgiris? Ar tokį, kuris ateina į 15-20 rungtynių per metus ir net nuvažiuoja į Taurės finalą, ar tokį, kuris stadione apsilanko kartą-du? Ar 3500 papildomų žiūrovų per 3 rungtynes verti tų 500-1000 žiūrovų kiekvienose rungtynėse, kuriuos atbaidys šis klubo politikos pokytis? Kodėl turėtų atbaidyti? Nes sudėties pakeitimas klube, motyvuojant jį kažkokiomis ateities pergalėmis Europoje parodytų radikalų klubo modelio ir strategijos pokytį.

Geras futbolo klubas išsilaiko, turi struktūrą, planą ir nuoseklumą. Žalgiris, žengęs pirmuosius žingsnius klubo piramidės, jaunimo ugdymo ir integracijos į pagrindinę sudėtį, vystyme, iš esmės nubrauktu atliktą įdirbį vienu netoliaregiškai atliktu sudėties keitimo veiksmu. Klubo modelis taip pat numato ir marketingo (trumpalaikio) veiksmus. Įvykęs sudėties pokytis keistų ir marketingą, kuris gautų užduotį ne tik paaiškinti sudėties pokyčius, bet ir juos populiarinti. Jau dabar nėra abejonių, kad klubo marketingas, pritraukiantis aistruolius, kaip ir pats klubo modelis, galutinai persiorientuos į Europą. Tai neišvengiamai reikš ir źiūrovų mažėjimą vietiniame čempionate.

a) Kelių artimiausių sezonų planas: prioritetai, vartotojas, plano realumas. Žalgiris taikosi į eurotaures, tačiau net ir su tuntu legionierių naujoji Žalgirio sudėtis gali neprasimušti į jokį grupių etapą. To priežastys, deja, nėra aiškios visiems Lietuvos futbolo aistruoliams. Patekimui į grupių etapus reikia ne „sėkmės burtuose“, kaip mėgsta kalbėti treneriai ir klubo atstovai, o aukštesnio klubo koeficiento prieš burtus. Nekalbėdamas apie šiuos dalykus (t.y. kad Žalgiris realiai gali tikėtis ČL atrankoje įveikti bene 1/7 komandų, kurios jam gali tekti burtuose, kad koeficientas akumuliuojamas ir kaip jis skaičiuojamas) klubas kuria kvailus vartotojus, kuriems kiekvienais metais gali pripilstyti pažadų, pritraukti į stadioną vienerioms rungtynėms ir…ilgam atgrasyti nuo futbolo (kam eiti į A lygą – ji ne tokia svarbi; kam eiti į Europą – ten pralaimime). Žinoma, gali ir pasisekti: jei Žalgiris iš tiesų atsivežtų 10 Ledesmų, burtuose jam kliūtų tas vienintelis įveikiamas (t.y. „tik šiek tiek stipresnis“) suomių klubas, galimai būtų peržengtas bent jau vienas etapas atrankoje. Galbūt net pavyktų praslysti į Europos lygos grupes. Tik ar ne per didelis sėkmės faktorius tokiuose planuose?

Taigi, jei Žalgiris modeliuoja savo klubą Europos taurių grupių etapams, atitinkamai turi keistis ir klubo finansavimo modelis: absurdiška manyti, kad su nykštukiniu biudžetu Žalgiriui pavyktų sukurti nuolat į grupių etapus prasimušančią komandą. Tam reikia daug didesnio biudžeto, jo atnešamų nuoseklių rezultatų (koeficientą sukaupti visgi reikia). Klubas bando nekylančio finansinio pajėgumo problemą spręsti pigesniais žaidėjais. Jau aptariau tokios taktikos minusus, nubanguojančius per visą klubo struktūrą, imtinai iki jauniausio vaiko, lankančio Žalgirio treniruotes, ir matančio, kad niekam jo nereik Žalgirio sudėtyje, iki aistruolio, ateinančio į Lietuvos čempionato rungtynes. O kaip rėmėjai? Net jei Žalgiris patektų į grupių etapus, rėmėjus pritrauktų būtent tokius, kuriems rūpi Europa. Pasverkime: žaidžia Žalgiris-Ekranas, tu esi Žalgirio rėmėjas – tavo reklamą mato ir Žalgirio sirgaliai, ir rungtynes stebintys Ekrano sirgaliai (ar jie tai daro stadione, ar namuose prie ekrano – ne taip jau ir svarbu). Kitas variantas: Žaidžia Žalgiris-Anderlecht, o tavo reklamą mato tik Žalgirio aistruoliai, nes užsieniečiams tiesiog neaktualus tas Vilniaus alus. Taigi, lietuviškoje rinkoje esantis verslas iš esmės gali nesusidomėti klubo rėmimu vien dėl dalyvavimo Europos turnyruose. Taip, tos kelios rungtynės tikrai būtų didelio susidomėjimo reikalu Lietuvoje, tačiau klubas per sezoną sužaidžia dar bent 40 rungtynių, ar per 40 rungtynių klubas tikrai negali sukaupti didesnio žiūrovų potencialo, nei per tas 3 rungtynes Europoje? Rėmėjų alternatyva yra: tarptautinį verslą vykdančios kompanijos, kurioms ir reikalinga reklama keliose šalyse ar net visoje Europoje. Todėl Unibet ant marškinėlių ir atrodo geriau, nei TopSport. Klausimas, kiek tokiam tarptautiniam rėmėjui rūpėtų reklamuotis Lietuvos čempionate – jei rėmėjui tai nerūpi, sulig pirmosiomis klubo nesėkmėmis Europoje užsisuktų finansinių išteklių kranelis ir Lietuvoje. Reikia nepamiršti, kad sėkmė Europoje dabar atrodo labai nereali, todėl koncentracija į tokius rėmėjus gali būti pražūtinga.

c) Klubo įdirbis.

Drįstu teigti, kad Žalgiris yra padaręs nemažą įdirbį, populiarindamas savo klubą. Taip, A lyga turi nemažų problemų su savo populiarumo skatinimu, marketingu ir kt., tačiau pats klubas sugebėjo sukurti visai padorų vartotojų branduolį, aplink kurį galėtų toliau plėstis ir lipdyti naujas dalis (pavyzdžiui, moksleiviams skiriama nepakankamai dėmesio). Žalgirio ištikimiausieji niršo, kai Žalgiris atviru tekstu pasakė, kad jiems beveik nieko nelėmusios čempionato rungtynės buvo svarbesnės, nei kova dėl Lietuvos Taurės titulo. Dabar taip pat nirš visi, kurie supras, kad Žalgiris atviru tekstu rodo, jog nieko nelemiančios Europos atrankos varžybos jiems yra svarbesnės, nei bet kokios rungtynės Lietuvoje.

Jei Žalgiris visgi pasirinko modelį eiti į Europą, jis tai turėtų vykdyti kitais metodais. Pirmasis žingsnis turėtų būti futbolo visuomenės švietimas: nustojus žarstyti niekuo nepagrįstus pažadus, paaiškinus Europos turnyrų specifiką (iki tokių smulkmenų, kaip Atlanto pergalės prieš Lichtenšteino klubą svarbos bendram Lietuvos klubų koeficientui) pristatyti klubo ilgalaikį planą patekimui į skirstytų komandų krepšelį. Šitaip būtų sukurtas vartotojas, kuris taip pat mielai eitų į rungtynes prieš varžovą, kurio Žalgiris įveikti per 2 rungtynes negali, tačiau po eilinio pralaimėjimo ne nusiviltų, o pasakytų sau ir visiems: „kitais metais mūsų kofas pakils, o jau po dviejų sezonų turėtume būti skirstytam krepšelyje, ypač, jei per tą laiką iškovosime 1-2 pergales“. Atitinkamai formuojama aistruolių bazė Lietuvoje sukurtų rėmėjų bazę, palaikančią klubą ne tik Europoje, bet ir Lietuvoje, o tai neabejotinai suteiktų klubui stabilumo. Nuoseklus darbas su jaunimu, tolygus ir apgalvotas komandos stiprinimas parodytų rezultatus. Taip, parodytų juos ne kitais metais. Parodyti rezultatus Europoje kitais metais galėtų tik visiškas laimės kūdikis, pastatęs visus žetonus ant vieno ruletės langelio. Galia, bet panašu, kad Žalgirio vadovybė įsivaizduoja esą būtent tokiais laimės kūdikiais.

Klubo strategija peržengia klubo modelio sąvoką. Tai yra bendra ir visą veiklą apimanti kryptis, kuri iš esmės turėtų nesikeisti dešimtmečius. Tai, ką Žalgiris priebėgomis darė pastaruosius sezonus, iš bėdos galima būtų pavadinti strategija. Konkrečiau tai būtų: bendruomenės kūrimas, Lietuvos futbolo flagmano statuso kūrimas, geriausio Lietuvos jaunimo ugdymas, aistruolių pritraukimas (paremtas ne vienadienėmis vertybėmis), stiprėjantis statusas ne tik futbolo aikštėje, bet ir už jos ribų (pavyzdžiui, pagirtini santykiai su miesto savivalda). Žinoma, ši strategija, kaip ir grūdas, įmestas į prastą dirvą, turėjo nekokias sąlygas sėkmingai vystytis: komandos stiprinimas ir jaunimo auginimas yra ypatingai apsunkintas, kuomet šalies mokestinė sistema yra palankesnė legionierius samdančiai komandai, pati Lietuvos lyga turi neigiamą populiarumą (nebūsiu vienu iš tų, kuris čia pradės vardinti praėjusių sezonų skandalus ir purvus), o ir pats Žalgiris, kaip jau minėjau, šią strategiją vystė nenuosekliai. Jei klubas ilgainiui ir suprato, kad Lietuvos futbolo flagmanu būti yra pajėgus, kad svarbūs visi lietuviški titulai, kad kuriamas aistruolių branduolys ateitų net į mačus su Dainava, tai vienas laimės kūdikio vardo vertas išsišokimas Europoje apsuko klubo vadovybės galveles galutinai, jiems ėmė atrodyti, kad ilgalaikės strategijos vertas tikslas – tapti Europos lygio klubu – yra pasiekiamas per kelerius metus. Kyla klausimas…

Išsišokimas Europos lygos atrankoje tikrai sugadino ir taip netobulą klubo strategiją. Tiesa, naivu būtų teigti, kad Žalgiris negalvojo apie Europą dar iki išvargtų pergalių prieš airius ar armėnus. Visgi, reikia pripažinti, kad šis žvairavimas į grupių etapus, ignoruojant visus aplinkinius faktorius, bei paties klubo vystymo problemas, sukelia prieštaringus jausmus bet kam, kam Žalgiris yra ne vis vien. Legionierių atėjimas galutinai atidengtų kortas: visos viltys, kad klubas turi nuoseklią strategiją, kad jis daro tai, ką kalba (pavyzdžiui, bendruomenės kūrimas, būrimas ir vystymas) subliukštų. Būtų akivaizdu, kad Žalgiris tapo vienadiene komanda, kaip jau krūvos lietuviškų klubų iki jo. Kardinalus sudėties pakeitimas, nubraukiant visą iki šiol atliktą įdirbį parodytų, kad klubas nori per vieną dieną nukeliauti tūkstančio dienų kelionę. Ir net jei pasakytumėte, kad tai įmanoma skrendant lėktuvu, aš atsakyčiau, kad Žalgiris perka kukuruzniką…ir tikisi gero vėjo.

Taigi, manau, kad yra daugiau šansų prarasti visą sukauptą įdirbį ir likti prie geldos. Jei klubas turi 7mln. lt, tai atitinkamai ir turėtų vystyti savo strategiją bei klubo modelį. Ir nesitikėti, kad klubas nuosekliai, metai iš metų, varys 20-100mln. eurų biudžetus turinčių klubų lygmenyje.

Išvada būtų tokia, kad arba klubo vadovybė nesuvokia, ko reikia klubo vystymui (nuolatinių vartotojų, tada finansų šaltinio, o galiausiai- rezultatų), arba supranta ir siekia tų poreikių neteisingu būdu, o gal net be nuolatinės strategijos.  Visgi, Žalgirio vadovybė yra įrodžiusi, kad gali mokytis ir nuosekliai siekti savo tikslų, todėl neteisingą ir netikslingą strategiją ištaisyti ir pakeisti spėtų, pavyzdžiui, nusvilę šiais metais. Baisiausias variantas, dėl kurio galėtų vykti pokyčiai – vieno asmens užgaidos įrodyti, kad jis gali surinkti sudėtį ir per vienerius metus iššauti. Tai būtų blogiausias variantas Žalgirio ateičiai, nes niekas neturi teisės savo asmeninių ambicijų iškelti aukščiau klubo interesų.